Nianiainių BLOG’is

Bet aš visgi tikiuosi, kad tai, ką turiu dabar, dar nėra mano galimybių viršūnė— ir manau (bet tik dabar jau taip manau), kad visame kame, kad kažko pasiektum turi būti kiek įmanoma įvairiapusiškesnis. Tad ir darant karjerą, turbūt ne tik laisvas laikas, bei viršvalandžiai lemia kilimą karjeros kopetėlėm, o tavo sugebėjimas žvelgti kiek įmanoma plačiau ir giliau. Taigi prie ko aš lenkiu : galit mane vadint optimiste (nors ,kartoju, tokia patapau tik dabar, o anksčiau, sužinojus apie savo padėtį tik dejavau, kad galas mano siekiams, belieka puodai, sauskelnės, prijuostės…), taigi, manau vaiko gimimas žinoma tą kilimą karjeros laiptais kuriam laikui pristabdo, bet iš kitos pusės vėliau tai prideda daug daugiau ryžto ir stiprybės siekt aukščiau…be to įvairiapusiškiau ir vis tik atsakingiau imi žvelgt į betkurą situaciją ir t.t. Ir tai ne tuščios kalbos, turėjau tiek asmeninių tiek ir firmoje, keletą darbų, kuriems elementariai neužteko laiko ir jėgų, o dabar, kai žinau, kad turiu tai sutvarkyti iki , viską spėju, nuveikiu kur kas daugiau… O jau išgirst is savo direktoriaus komplimentą Olimpia (mat jis italas), reiškia, kad tikrai mano pasiryžimas šluoja ir kitus pakeliui …

Na jei supratot ką noriu pasakyt… Nepamirškit, jog užsivėrus vienoms durims, visada atsiveria kitos… Tad žiūrėsim, kaip ten mums seksis, bet pradžioje daug ką lemia nusiteikimas!!!

Na štai dabar tai jau viskas gerai… galima sakyt laiminga … na, visada atsiranda smulkmena, dėl kurios padejuot… Aš tokia, perfekcionistė, ne veltui liūtas… Vis atrodo, kad nepakankamai tam buvau pasiruošus… Aš apskritai mažų vaikų bijau , o dabar savo turėsiu ir dar nuo visai mažumės . Nemanykit, kad aš čia taip jau labai rimtai… Tiesiog, kai gyvenimas man taip viską suplanavo pralėkė tornadas (čia vienas is tų retų gamtos reiškinių Lietuvoje, kur kaip tik šiemet ir pasirodė), na ir po jo buvo keista suvokti, kad toliau gyvenimą teks statyti kitaip… Aplinkiniai be galo džiaugėsi, o aš vis galvojau (ypač apie drauges) : aha, kad jums taip, tai ir aš pasidžiaugčiau… Šefas svekino ir pareiškė, jog turėjo man kitų planų, bet ką padarysi… irgi liūdna … O šiaip tai man turbūt visada per anksti atrodytų ir nepabaigtų darbų visada būtų, tik va, kad buitim nepasirūpinom, tai dabar turėsim papildomų problemų…
Bet, bendroje sumoje, galiu pasakyt, kad vis dar (net jausdamasi laiminga) jaučiuosi keistai… mano biolaikrodukas mane pričiupo, be mano sutikimo

Nežinau ar mane suprasit , bet pabandykim…
Aš čia apie tai, kai organizmas pats nusprendžia (gal pagal biologini tik - tak, o gal kaip kitaip) patapt “nėštuku”.
Tarkim, aplink visi jau senokai zurzia: tai kada? Tai kada?
O tu pasišventus darbams, karjerai, mokslams, svajonėms(jei tai ne šeimos pagausėjimas), veji tą mintį kuo toliau nuo savęs, sau sakydama: dar ne dabar, dar ne laikas, vat susitvarkysim gyvenimą, pasikeis situacija… Ir t.t. … Vat tada tai jau…

(more…)

Medos atėjimą… mama susapnavo anksčiau nei parodė testas :

Pastaruoju metu mūsų draugų kompanijoje labai padaugėjo nėštukių ir jau mamyčių, šiuo metu… O aš, kai ne prie jų, ir net ne planuose…(Mes su Mindaugu dar sau porą metelių norėjom pataupyt ) tai aš taip su jom, tom pažįstamom nėštukėm, kalbu labai atsargiai… Galas žino, kuo tą besilaukiančiąją gali sutrikdyt ar įskaudint … O šiukštu negalima jaudinti … Tai jau pokalbiui į pabaiga, aš taip sakau:
- Na gerai, mergiotės, kai jau galėsit ir turėsit laiko pasukit … Aš tai visada laisva…
O man viena “pasiutus mergiotė” (mano buvusi klasiokė Jūratė ) sako:
- Nieko nieko, neskubėk… Ir tau tuoj laiko pritruks, nes tu juk irgi laukiesi … (more…)