Nianiainių BLOG’is

Na ką gi, šiandien yra aštunta diena, kaip mes su Meda gyvenam savarankiškai , be Mindaugo… Prisipažinsiu, nelaukiau aš jo tos kelionės, bijojau likt viena su Meda, o juolab ištisas dvi savaites. O dabar matau, kad mums tai buvo labai į sveikatą (nors, aišku, jau būt visai gerai jei Mindaugas grįžtų ryt, deja, teks laukti iki savaitės galo ). Pasirodo, ne tokios jau mes trapios ir priklausomos personos, o ir tų ožių ir nesusikalbėjimų žymiai mažiau (matyt, ir Meda susitaikė su mintim, kad mamos teks paklausyt… o ir nėra galimybės “pasiguost” tėtukui   ). Nuveikiam net daugiau ir kokybiškesnių dalykų nei eilinėmis dienomis… Net pačiai keista, kaip visgi galime savo jėgas mobilizuoti aplinkybėms spustelėjus , o iki Mindaugo kelionės tikrai maniau, kad jau pasiekiau savo ribas, ir žūt būt turiu pailsėt nuo mamėjimo … O gal tokių ribų apskritai nėra , tik skirtingi lygiai , kaip kompiuteriniame žaidime…

na bet dar negirsiu dienos be vakaro, tfu t.y. savaitės be savaitgalio …

Pagaliau šiomis dienomis Medai prasikalė visi 4 iltiniai dantukai… šiaip jie kažkokie mistiniai, nes dygo kokius 2 mėnesius, pakaitom tai vienas tai kitas išlįsdavo ir vėl pasislėpdavo , o šiandiem apčiuopėm jau juos visus keturis …

Bus tėčio sutiktuvėms siurprizas…

Be je paskutinėmis dienomis Meda, ko nors prašydama, ėmė naudot daug mandagesnę formuluotę su tariamaja nuosaka, pavyzdžiui:” mama, šito/ ano/ kito norėčiau “… Nors niekas jos to specialiai lyg ir nemokė …

Aišku rezultate, mandagiai ar nevisai, bet vistiek savo norais ir įgeidžiais nuvaro nuo kojų …

Šiandien Mindaugas išskrido į JAV, Denveryje vyksiantį sniego skulptūrų festivalį. Mes su Meda vienos namie (vis kyla prisiminimai apie  laukimą Mindaugo grįžtant iš Japonijos… tada nieko nenorėjau, nei svečių, nei į svečius, net į lauką eit nesinorėjo, gal, kad laukiausi … žodžiu, norėjosi tik lindėt namie ir laukt ). Šįsyk kiek kitaip, esam dviese su Meda, turiu su kuo pasikalbėt … Bet dabar labiau griaudu dėl Medos, kai ji per vakarą po kelis kartus bėga link buto durų šaukdama, kad “tetis gįzo” ir pargrįžta liūdnu veideliu, konstatuodama, kad tetis visgi dar “negįzo” …

Tikiuosi tos dvi savaitės prabėgs greitai ir ramiai…

O mus aplankė košmaras , nežinau iš kur, bet pas Medą atėjo naktinis košmaras , Meda naktim iš lovos šokinėja, manęs šaukiasi, nepaleidžia, vis kalba apie piktą dedę . Kai paklausiau, kur piktas dėdė yra, balkono pusėn rodo ir susigūžus lovoj, kartoja:” mama, nabajok … nenoriu… nereikia… “… Jei paverktų, pasijuoktų per miegus, tai dar nieko - tsakant dienos įpūdžius “virškina”, sakyčiau, o čia šoka iš miegų ir verkšlena:” nenoriu pikto dėdės, nereikia, mama ateik čia, piktas dėdė, nebajok (tas reiškia bijau )” … ateinu, tai taip apsikabina, kad rankos atsileidžia tik nurimus ir įmigus … po valandžiukės vėl tas pats . Šiąnakt kėlėmės 4 val ryto ir žiūrėjom filmukus, nes kitaip negalėjo nurimt …
Dabar pietų irgi sunkokai užmigo … o man jau akis ant akies lipa , gerai, kad bent nedirbu …