Nianiainių BLOG’is

Daug kas vis dar klausia, kaip mes Medą atpratinom nuo sauskelnių, sunku pasakyt, dažniausiai sakau, kad savaime, nes tokio kaip intensyvaus pratinimo lyg ir nebuvo. Tai štai… Visa puoduko istorijos epopėja:

Pradžioje dienos metu laiks nuo laiko leisdavau Medai  be pampo pabūt (turbūt kokį sausį pradėjom kažkiek balas skaičiuot ), buvo gi ir kelnių pramyžiotų ir balų šalia, bet prievarta neverčiau ant puodo sėst… prašlapina 3-4 kelnes – tai dienai “mokslo” gana . Kitą dieną nei iš šio, nei iš to viskas gerai, visus kartus tvarkingai pasiprašo ir padaro – pagiri … ir kitą dieną vėl viskas o.k. – apsidžiaugi … ir vėl lakstai kelnių keist … nors rimtais reikalais jau senokai TIK ant puodo … Bet dienos metu su labai retais eksidentais visų reikalų prašytis ėmė kovo pradžioj, o po atostogų Egipte (kovo gale) pamačiau, kad pampus vis tuščius nuimu ir ji puikiai spėja pasiprašyt ant puodo ir palaukt, kol pasodinsiu, tai ir nebeeikvojau pampų tuščiai …
O po kelių dienų pajutau, kad ir naktinis pampas tuščias, tai ir nakčiai nebedėjau – avarijų nutinka, bet ne taip dažnai 1-2 per savaitę , tam yra paklotėlis sugeriantis neperšlampantis … Laukan jei prie namų irgi palaukdavo paprašius, kol namo parnešiu, tai nereikėjo sauskių, beliko tik tolimesnėms “nuo puodo” kelionėms. Pagaliau Meda įvaldė  ir viešuosius kavinių tūlikus , bet tik su tėčiu ten eina, su manim vistiek maivosi  – kaip ir paskutinis atsisveikinimo su pampais etapas  … nebent kokiem ekstra atvejam turėsiu kiek likę.

Galim kelt taures (kam sulčių, kam šompano) …nu nebent vat dar pritūpus ant žolės pramoks ir bus totaliai pampai ate …