žymūs ir nežymūs pasiekimai… arba, kuo girtis toliau? :) June 28, 2008
Posted by nianiainia in Aušra, Meda.Tags: juokingi nutikimai, pampai vs puodukas, pasiekimai, pasigirt ne nuodėmė, vaikai, čiauškučiai
trackback
Mums jau kaip ir nėr kuo girtis , dabar jau kai vaikas kaip vaikas, nėr šuolių nuo kūdykio prie jau didesnio žmogo, tai ir pasiekimai nežymūs atrodo … juoba, kad ir pats apsipranti su tuo savarankiškumu ir viską priimi savaime, tik juokas kartais suima iš fantazijų ir pasakojimų, kurie dabar upeliais liejasi rytą, dieną, vakarą, o kartais ir per miegus … Deja, tą pat sekundę jų neužrašius tuoj pat išgaruoja iš galvos nebeatkartojamai… Na nebent gali atkurt kelias pasikartojančias pasakojimų ašis. Viena tokių pasakojimų pradžių yra išvardinant, kas yra kas mūsų šeimoje, kartais ir už jos ribų. Pradedant nuo to, kad Meda yra tečio zuikis, o mamos avytė (nors mes su tečiu drįstume dėl to pasiginčyt, bais dažnai tai avytei ir zuikiui ožiuko ragai prasikala…), tada mama būna avytė arba liūtas (matyt, nuo nuotaikos priklauso), o tetis (atleisk Mindaugai, bet čia tik dėl tavo gero būdo turbūt…) asiliukas arba zuikis. Tolesnė seka šį savaitgalį prasitęsė taip: Meda yra Liepos šuniukas, o Liepa Medos katytė (nu kaip gi istorijoj be draugių draugės - nors sutaria jos toli gražu ne kaip šuo su kate)…
Oi, vat gi tikrai apsiprantu su Medos pasiekimais ir net nesureikšminau, kad mus jau porą savaičių lanko žodelis kodėl … ir vis dažniau … kaupiu kantrybę kodėlčiaus erai .
***
Bet šian po ilgo laiko tarpo turėjom šiokią tokią šlapią avariją lovoj, nors visgi pasekmės jau valdomos, nes Meda vos pajutus, kad šlapinasi, pabudo, “susivaldė”, ėmė verksnot ir prašyt puoduko … Likusi “krovinio dalis tikslą pasiekė” - vansi, tai jau gerokai sąmoningi procesai …
Bet kitas momentas man nepatinka, kad Medai vėl atėjo rečiau matomų žmonių baimė, kuklinimasis, drovumas … net mano mamos ilgiau nemačius kuklinosi ir už manęs slapstėsi …
nieko. teks priprast.
maniškė paskutinio vizito pas tėvus metu baisiai laukė savo tėčio. o kai jis atvažiavo… tiesiog pasislėpė po stalu ir pusvalandį iš ten nelindo…
tai taip ir būna, kliedi kliedi, kelias valandas apie ką nors, o po to mamai į sijoną… tikiu, kad tai praeis savaime, bet kai taip nutinka susitikus su seneliais, jaučiuosi nejaukiai, nes tada atrodau maminyčia vaiką prie savo padurkų pririšus :)))