Sniego dangai gerokai pariebėjus suskrido paukščiai prie namų: kuosos, varnos, šarkos, juodieji ir smilginiai strazdai.

 Benui šiuo metu visi jie „vavos“ (varnos) ir sako jie „kau – kau“ (kar kar) . 

Jei namėgstat pirmadienių, prisiminkit, kad ryt ŠVENTĖ – 9 val.39 min prasideda nauji metai pagal kinų mėnulio kalendorių. Pagal tradicinį kinų kalendorių tai bus 4710 metai. Taigi napamirškime pasveikinti ateinančio drakono. „2012-ieji – ypatingi karminiai metai. Juos patariama sutikti ypatingai. Visa jūsų meilė, anksčiau atiduota kitiems žmonėms, 2012-aisiais jums sugrįš atgal dešimteriopai sustiprinta kitų žmonių galia ir energija. Todėl prieš Naujuosius metus reikėtų apsikabinti kuo daugiau žmonių ir pasakyti jiems pačius šilčiausius žodžius. Nebijokite drąsiai visiems sakyti, kad juos mylite.“

TAI ŠTAI DIDŽIOSIOMIS RAŠAU, KAD TIKRAI JUS MYLIU ir siunčiu jums šią dainą

Tegul ateinantis drakonas bus tokiu jūsų draugu ir sąjungininku …

Jau nuo ketvirtadienio kapsi, tiek lauke, tiek ir mes patys. Stengėmės kuo intensyviau pasidžiaugt, galimai trumpa balta žiema, ir šiet tiek, matyt, persistengėm – dabar varvinam nosis . Nebėda, įspūdžiai ir patirtas džiaugsmas viską atperka. Kaip užkeiktas mūsų fotoaparatas, ar mes patys, vis trukdė mums tą džiaugsmingą siautulį įamžint – tai kortelė neįdėta, tai baterija išsikrovė, tai dar kas… žodžiu ketvirtadienį varganai, bet kažkas pavyko. kadangi ir ši misija įvykdyta, tai atodrėkis turėjo visas priežastis ateiti. Timeout’as natūralus taip sakant . Trumpam…

Čia Beno interviu apie žiemos džiaugsmus (gaila labai neryškiai ir prietemoj, bet Beno mintys įskaitomos aiškiai )

spalvotas varijantas

Šitaip Benas savakojiškai čiuožia, pribėga prie nuokalnės plest ant užpakalio / nugaros kojom tabalai – tabalai ir čiuožia . Nors patiko Benui ir ant rogių, ir mamai ant kelių, ir ant rato čiuožt, bet šitaip smagiausia ir pats sau režisierium gali būt .

Už lango nuo šiandien vėl šaltukas, mūsų slogai kosuliai irgi taisosi, greitu laiku vėl lėksim į pašikniukų rojų …

pagaliau iššaušo, tiksliau atėjo į pabaigą, Medos ilgai laukta diena. Vakare, po maudynių, besėdint prie teliko, Medai visai išsiklibino apatinis kandžiukas, pasiūlėm pamėgint jai jį pačiai išsiraut, nes kliudo, kabalioja 45 laipsnių kampu į išorę . pamėgino ir nesupratusi, kas įvyko –  žiūūūū sėrvėtėlėje Medos pirmas pamestas (pačios išsirautas‼‼‼) DANTUKAS . Daug juoko, kad tai taip paprasta, neskausminga ir visai nebaisu, ir dar daugiau džiaugsmo dėl tikėtinų praturtėjimo galimybių – dantukų fėja šiąnakt pinigiukus rokuos… popierinius (tai Medai reiškia didelius pinigus) . Va tik liežuvis neklauso lenda ir lenda pro tarpelį, pažadėjom, kad ryt jau bus apsipratęs . O Meda jau džiaugiasi galėsianti ryt darželyje visiems pasigirt .

Taigi tikimės, kad dantukų fėja atneš Medai popierinį pinigą ir paburs naują baltą kaip perliukas dantį… kuo skubiau .

Mes šian po antro kalniukų šturmo, šviečiam raudonom nosim ir žandais – tiesa Benas jau nebešviečia, krito, kaip lapas… raudonas rudeninis… liūūūūli  ( griuvo negyvai… nors… kai nuėjau patikrint, nustebau – švieselę naktinę išjungęs, papildomą pagalvėlę atsitįsęs į lovytę, radijatorių “pasireguliavęs“, o mes nė nejutom ). Nesitikėjau, kad Benas taip drąsiai puls visur čiuožti, tėčiui teko vaikį pristabdyt . Pamenu su tokio amžiaus Meda būdavo daug strioko ir įtikinėjimų… ir vistiek ji mieliau kasdavo sniegą kastuvėliu . Dar ir pernai didesnių nuokalnių bijojo, šiemet čiuožia kaip asė

šturmas nr. 1

Šturmas nr.2

raudoni nusikalę rezultatai

Ech buvo smagu… nuo pašikniukų (ir kalniukų nelygumų) dar šikniukai dega.

tikėkimės žiema dar pabus ir atsidžiaugt ja spėsim .

Benui šiuo metu metai ir devyni su puse mėnesio. Bais gyvas judrus pyplys auga . Ir didžiulis pamaiva…

stilistas

dryžiukai tėčio batuose

pelių valdovas

fotografas

jaunasis technikas

rimtasis samurajus

zoro be kaukės

Medos dubleris

savarankiškuolis

Oratorius, pasakorius, šoumenas – žadintuvas

 ir padūkes sesės porininkas visuose dūkimuose, siautimuose ir išdaigose

Žodžių Beno kalboje ne itin padaugėjo, bet išraiška „riebėja“ gerokai. Tiesa, Kalėdų senelį Benas vadina neli arba nele . Ir jau porą savaičių Benas turi vieną iltinį dantį iš keturių. Kitas visai visai pakeliuj, dėl to ramybės namuose tikrai nepadaugėjo . O šiaip auga sesės užvadėlis, tvarkinguolis mėgstantis gražiai (savaip) pasiserviruoti stalą, baisus myluoklis bučiuoklis. jei jau užeina nuotaika bučiuot (o ji užeina spontaniškai ir dažnai) tai išbučiuoja visus ratu ir ne po kartą .Valgo savarankiškai, nors kartais kasnį „užmauna“ ant šakutės rankų pagalba, bet visgi pats . Mėgsta manų košę, desertinę varškę, dešreles, omletą, sausus pusryčius su pienu, blynus, makaronus ir vaisius (ypač mandarinus) , daržovės  kol kas Benui nedraugai … Ir mėsa taip pat… gal bus vegetaru, juk dešrelės nesiskaito . kažkodėl jaučia potraukį kavai ir jos tirščiams ir, kaip ir vyresnė nianiainių ekspertė, saldainiams. Mėgina piešti, neretai ne ant lapo; konstruoti lego, bet labiausiai mėgsta žaisti su mašinėlėm; rykiuoja jas pagal ūgį, spalvą, o gal kubatūrą . ir tu dvi savo numylėtas knygas (ir jos abi visai ne vaikiškos ), tiesa savo pirmąją keistąją numylėtinę kiek primiršo.

Antanas A. Jonynas ir Mikalojus Vilutis „Paskutinės dienos Itakėje“. Šitą dažnai vartydamas anksčiau visus paveikslėlius vadindavo „yyyyy“ (suprask baisu), glostydavo, o vieną piešinuką su lūpom ir bučiuodavo… Tiesa kažkur ten buvo įžiūrėjęs ir mamą su tėčiu . Dabar mielesne patapo kita

irgi su daug „yyyy“ raidėmis neužrašomo mašinų skleidžiamo „vvvvum“ ir… mamų, tėčių, au-au ir net nelių .

Tiesa, bent laikinai kokius porą mėnesių benas apleidęs savo, kaip žadintuvo pareigas ir nebesikelia pirmas, dažnai atsibunda pats paskutinis – šeima stabiliai pramieginėja ir visur vėluoja .

Regis tiek, jei prisiminsiu dar kažką esminio, papildysiu …

Nubudo vaiski, graži, saulėta (ir su dylančiu dideliu mėnuliu danguje), kas šiuo metų laiku gan reta .

Išsiskleidė spalvom, kaip lietuviška trispalvė

O tada kaip iš niekur atslinko juodas debesis, kaip juodas kaspinas

O iš paskos pilka neperregima pūga… Ir taip pasiautėjo, kad jau po pirmų dviejų minučių žemė apsirengė baltai. Dingo toliai ir net ne tokie tolimi objektai. Bet po keletos minučių viskas nurimo, debesys nuslinko, saulė sušvito…

taip šią sausio tryliktąją į mūsų žemę atėjo žiema…

Iškilo virtualioje erdvėje diskusija apie vaikus ir kavą ir prisiminiau, kad ir aš turiu ką ta tema pasakyt. Aš kavos negeriu, arbatas irgi ne itin mėgiu (dėl to bare vienareikšmiškai rinkdavaus alų, dabar būna keblu užsisakyti sulčių ir sėdėt prie staliuko vienai , buvau pamiršus nealkoholinį jo brolį  ), o va Benas kavos tirščius pirštu iškabintų ir suėstų jei kas leistų. Žinau, nes mislijom, kad davus paragaut praeis noras lįst puodelin – klydom . Bet gi kava mūs namuos geriama retai, tai ir puodelyje rast įstrigusį vaiką tikimybė nedidelė. bet be priežiūros kavos tirščių nebepaliekam… stengiamės nepalikt . Jei dar lįs – paliksiu pasūdytų, turėtų suveikt …

]]> http://nianiainia.wordpress.com/2012/01/13/apie-keistus-vaiku-pomegius/feed/ 0 keliauninke laughing1.gif laughing1.gif laughing1.gif laughing1.gif