Šiandien pagaliau nuvykom echoskopuotis… Pamatėm mažą, gražų, neramų, sveiką ir visai ne drovų pipiriuką … ir… Bent du asmenis sužinota naujiena turėtų nudžiugint labai labai: tai Meda ir prosenelis – Meda gaus lauktą broliuką (paskutiniu metu broliuko visgi norėjo labiau, nei sesytės), o prosenelis norėtą proanūkį . Naujiena labai nenustebino, lyg ir nujaučiau, nors lyg ir labiau norėjau mergaitės, bet lyg  jutau, kad bus kitaip… Neveltui Mindaugas neleido pirkt gražių mažų rožinių dalykėlių pipirui . Nieko nuostabaus, mes dažnai nežinom, ko norim, o juolab, ko mums reikia . Vansi, nuo šiol žymiai didesnė tikimybė, kad laukiam ateinant sūniuko (nors echoskopas nėr 100 proc. tikslus ). O nustebino tai, kad pagal pirminius skaičiavimus jau pilnos 22 savaitės, o echoskopas tvirtina 20 – vansi ir pasimatymo data pasistumia kokiai kovo 28 dienai (kažkada Medai buvo prognozuojama kovo 26-27 d., o gavosi suvis … ) , iš to seka, kad viltis prisišaukt avinėlį didėja … Būt juokingiausia jei taip pat balandžio pirmąją . Laukiam laukiam sukalbamo mielo aviniuko ir toliau spėliojam sapaliojam . 

p.s. taigi mūs tėtukas visai ne koks meistras ir stalo kojos, panašu, bus skirtingos …

Dar penktadienio vakarą išlėkėm į sodą, kol sniegas nenutirpęs – užmiesty tikrai buvo daug balčiau ir gražiau, miške sniegu apkibč sunkios eglės, baltos pievos, o sukant į sodo keliuką ir suvisai žiemiškai balta, net kelias nenuvažinėtas, snieguotas. Kieme senelių besmegenių ruošiniai, kuriuos dar tą patį vakarą Meda su seneliu išpuošė. Sulipdė sniego diedą ir dieduliuką. O mums smagu – žuvies kepsneliai ant žarijų… sniege… Pasirodo pasiilgom sniego ir žiemos .

Kitą dieną kiek aptirpo, bet visgi dar buvo balta, štai tokie besmegeniai saugojo namus:

| View Show | Create Your Own

O zylės ir kėkštai vis dar tingiai skabė lašinius:

| View Show | Create Your Own

Sekmadienį vaikai iš sniego krūvos likučių dar ir smagų kalną pasidarė:

| View Show | Create Your Own

Na o be sniego vaikus džiugino naujas barbių virusas, kuris pričiupo net Dovydą:

Taigi žmiemos sniegų sezoną sode skelbiame atidarytu …

frofesorius – profesorius;

Fioleta – Violeta (tai mylima darželio auklėtojos asistentė).

Šiąnakt pabudau ir negalėjau užmigti… Už lango snigo… ir ne taip menkai . Gatvės, automobiliai, medžiai ir namai pasipuošė puikia balta skraiste, kokie 5-7 centimetrai sniego , o vėjas vis dar blaškė gūsius pūkų… Kaip pirmąjam rudeniniam sniegui visai neprastai. Rytą nubudę visi labai apsidžiaugė išvydę sniegą… smagu, kad nenutirpo, gal dar ir rytoj išsilaikys… Vaikai bent pasidžiaugtų… va seneliai sode irgi besmegeniais apsistatę… džiugu…

Taigi šeštadienį buvom su seneliais apsipirkti. Močiutė pažadėjo Medai dovaną, kurią ji išsirinks… Išsirinko kažkokią blizgučiuotą lėlę alia Barbė – visaip atkalbinėjom, nepavyko. Tikrai maniau, kad tuoj ta vargšė lėlytė mėtysis nuoga žaislų dėžėje, lig šiol taip ir nutikdavo kūdykiams ir kitoms lėlėms. Na, bet pažadas yra pažadas – lėlė Medos pavadinta Justina keliavo namo… Labai nustebau, kad mazgės akyse tiek džiaugsmo dėl tos lėlės, nors maniau, kad ji turi daug smagesnių ir gražesnių lėlių ir žaislų, bet… Jau trečia diena Medos smagiausias užsiėmimas Barbės – dabar jų jau trys ir kabykla drabužiams, kelios suknios ir aksesuarai… Visai smagu , kartais ir mane įkvepia kokio drabužėlio sukūrimui – jei tas pomėgis neišblės, spėju Kalėdų senelis turės pasirūpint daugybe Barbių aksesuarų, baldų, puošmenų ir t.t. …

Va tau ir ex žmogvorio fanė … Bent jau Bratz’ės Medai atgrasios… bet patyliu ir nesakau “niekada” …

Žinoma iki moliūgų šventės – vėlinių išvakarių (nors ketinom moliūgais puošt namus spalio 31, bet buvom bais pavargę, tai atidėjom…) – aplankėme kapus, uždegėm žvakutes, prisiminėm a.a. artimuosius, vakare išėjom “sielų upėn” paveizėt – gražu…

Ir Medai labai patiko, tikrai kažkokia rami mistiška aura… Dėkui VU KHF studentams …

Tik vakaras vėsokas, tai pasišildyt nutūpėm kavos klube (reiks prisimint, kad ten bais skanus varškės pyragas ). Po to namo, moliūgų pjaustyt – visai smagu ir jau tampa tradicija, va mūsų šiųmetiniai grožiai – pabaisai :

 
| View Show | Create Your Own

Vakarienei moliūgų sriuba – šiuo metu mano sriubų favoritas ir moliūgų pyragas iš Rytės – skanutėlis šiltutėlis…

Va tokia rami ir halloween’iška mūsų lapkričio pirmoji …

Skamba, tarkim ne kaip… hmmmm…. Kažin kodėl?… Va ir dabar per TV girdėjau:“ tik nepamanykite, kad tai nuobodžiaujančių namų šeimininkių užsiėmimas…“ . Aha, vansi, jei namų šeimininkė, tai ji nevykėlė, nusivylusi ar bent nuobodžiaujanti. Ir ji žūt būt turėtų to kratytis, neigti ir slėpti… Keista… Vienok, namų šeimininkas skamba garbingai, išdidžiai, net kiek išpūstai, o pasikeitė tik galūnė (?)…

Vakar va susitikom su draugų šeima, tai vyriškis irgi užklausė, kuo užsiimu, sudėtinga nupasakot, ką per dienų dienas veikiu, juolab, kad ir daug skirtingo visko, turėčiau darbą, pareigybę šiuo metu, turbūt, būtų paprasčiau, o čia, nei aiški kryptis, nei tos veiklos visos visiems įdomios (gi kaip ir kožnam darbe tas pats: yra kažkoks iššūkis, projektas, idėja, o visa kita aptarnaujančioji rutininė veikla… juk apie tai neimsi ir nepasakosi…). Bet va išsyk sekusi replika apie mėgiamą serialą grąžina į pradinį šio susimąstymo tašką. Vadinasi namų šeimininkė visgi tik tokia, su chalatu, bigudi, prie TV … Nors turi to gintis, kaip velnias kryžiaus ir namie sėdėt su makiažu ir kostiumėliu kone darbiniu, juk žurnalai/ TV/ visuomenė galų gale, sako, kitaip esmi apsileidusios. Nors neretai gali ir netinkamesnėse vietose išvysti išsiausčiusias fyfules su treningais ar dar kokiais „jaukiais drabužėliais“, kurie mano giliu įsitikinimu, tik sporto salei ar jaukiam vakarui ant namų sofutės skirti :) … Ar „pasiklydusias“, darbų užguitas karjeros moteras, nespėjančias į savo traukinį ir nuolat nuvargusias dėl laiko sau/ šeimai / vaikams ar antrai pusei, o gal net ir jos paieškoms, stygiaus – bet joms laiko stinga dėl garbingų priežasčių, kitaip nei N.Š. (koks britkus trumpinys ).

Jo… esu namų šeimininkė ir tuoj tuoj imsiu girdėt laidotuvių maršą savo ateičiai , kai kam iš aplinkinių rodos, kad esmi jau mirus (visuomenei, juolab karjerai, lyg ji savaime būtų kažkokia vertybė), o jei ne mirus, tai bent nesuvokiamai nukvakus ir nesuprantama… O juk laukiuosi, vansi, vėl seka etapas su mažium namuose. Taigi ypač esu nesuprantama ir kritikuotina dėl vaiko auginimo iki trijų metų… namuose… Juk kiti užauga ir be to… Bet šalia to, ieškoma visokių mokyklėlių, būreliukų vaiko užimtumui ir teisingai raidai… Aš pasirinkau tik sau, na ir kažkiek savo šeimai – kas ir yr svarbiausia – sprantamiausią būdą, lavinti pavyzdžiu, meile, dėmesiu, buvimu šalia, pasitikėjimu ir palaikymu, bet leidimu savaip „ragaut“… Visada tikėjau ir tikėsiu, kad saviems vaikams (bent iki trejų metukų) galiu duot kokybiškiausią ir nuoširdžiausią dėmesį, net jei kartais tai vargina, sunku, sudėtinga, bet svetimam žmogui tai dar sudėtingiau… Jam / jai niekada taip nuoširdžiai nerūpės mano pipiro būtis, emocijos, išgyvenimai, kaip man… Taigi, nors kartais ir save keikiu ir norisi pokyčių, permainos, tikiu su laiku tai bus, o dabar daug svarbiau būt mama savo vaikams, namų šeimininke namams, židinio kurstytoja šeimai… Vėl galvoj tuksena mintis – banalu… Bet kodėl gi? Taip, čia aruodai, kuriuos neužsidirbsi pripažinio ar garbės… Nors visgi smagu dažniakarčiais suvokti, išgirsti iš kitų, kad tavuos namuos jauku, maistas skanus, o laikas paįvairintas smagiom veiklom / idėjom… Darbai dažnai nuobodoki, bet iššūkių ne ką mažiau, gal tik jie ne tokie ambicingi (?) . Ar tame esmė (?)… Ne, kažkaip tai visgi siejasi su iškreiptu vaizdeliu iš senų TV filmų, kur už baltų tvorų, gražiuos namuos sukasi namų šeimininkės, šiek tiek kvailos, gerokai naivios ir atsidavusios namų šeimininkui – namų viešpačiui, be asmeninės nuomonės ir balso teisės… Tik iliuzija… Kaip keistai beskambėtų, bet ateitis yra mano rankose ,  kaip ir tai, kas uždera mano vaikuose… ateitis… va kur ambicija ir galimybė „užvaldyt pasaulį“     …

Gerai, einu žiūrėt savo serialo…

Pagaliau viską sufotografavau, tai ir parodysiu: “garsioji pavargusi musė”, nors darželyje ji buvo bitė

Dažų parduotuvė:

Lėktuvas:

čia dar keletas namuose pieštų piešinių:

| View Show | Create Your Own

ir dovanos, portretas mamai:

Neapdairiai pasiprašiau daugiau spalvų piešinį, tai gavau raudoną marmūzę

ir portretas tėčiui:

Ir dar plastelino darbeliai, paskutiniu metu jie tikrai kruopštūs įdomūs ir sudėtingi:

| View Show | Create Your Own

Paskutiniu metu, kaip žinodama, Meda vis spontaniškai  pažeria kamplymientų  : kažkurią dieną nei iš šio, nei iš to priėjo, paglostė veidą ir išrėžė:”o man, mama, tu pati gražiausia…  ir už Rasą (mano sesę) daug gražesnė… Sakau: “ kodėl, iš kur čia taip?”  O ji sako, kad  šiaip, Rasos plaukai netokie gražūs (čia Medos arkliukas visuose būtent plaukus akcentuoja, pagrindinis simpatiškumo elementas) … Likau apstulbus …

O vakar paklausė, kodėl pamiršau kažką, sakau, nes sena, pamirštu jau , o ji taip gudriai nužvelgė ir sako:”mama, tu nesena, visai nesena, tavo labai lygus veidas, nė vienos raukšlės… kaip pas močiutę.”

Na ir  dar vienas mūsų šiandienos  pokalbis: grįžo Mindaugas, pavalgė ir vėl į darbus, sakau: “sėkmės, mažiau”. Meda nustebus pakartoja:”mažiau?” – maždaug kaip jos didįjį tėtį taip sumenkinau. Sakau, tau jis didčkis, o man mažius ir tu man mažė. Meda į tai atsakydama: “o jūs man abu didčkiai… ir tu didčkė, nu ne kaip milžinas, bet diiiiidelė… nu kaip visi suaugę žmonės…” – nudžiugau, kad kaip visi žmonės, dar ne kaip milžinė ir net ne kaip banginis …

Šiandien iš darželio Meda grįžo su liūdna žinia, kažkur darželyje, be žinios, dingo mūsų vutė – butė . Tėtis su Meda ilgai ieškojo grupėje, patikrino ne vieną versiją, deja, vutė neatsirado… Mačiusių tokią avytę, prašome pranešti:

Tik mūsų butė-vutė gerokai labiau nudėvėta .

Gaila Meduoliuko, liūdi, ašarėles lieja… Vos užmigdėm, tik prižadėję ryt nuodugniai darželį apieškot ir už lovytės pažiūrėt… Bet per miegus vis verksnoja, blaškosi vutės šaukiasi, vis pasižada saugot ir daugiau nesiskirt… griaudu…

Pamenu kaip bais persigandę buvom iš Maroko grįždami, kai Meda oro uoste vutę pametė… Supanikavom, mislijom jau autobuse ar dar kur pametėm, o pasirodo beleidžiant paskutinius pinigus vietinėj parduotuvėlėj Meda saldainiaus suviliota vutę pasidėjo ir pamiršo… laimei prisiminėm ir pargrįžom, pardavėjas jau matomiausioj vietoj buvo padėjęs  … Bet strioko buvo per akis …  

Linkime vutei pargrįžti namo :) , sveikai, gyvai ir kuo greičiau…