Nianiainių BLOG’is

Vakar gan aiškiai išgirdau Medą tariant RRRRR , beliks tik šššš kažkiek atidirbt , o tai kolkas perminkštas garsas, kažkas tarp s ir š  …

kelinta diena Meda susirenka dvi mažulytes avytes ir tiek namais įsižaidžia su jom  : kalbasi, valgyt gamina, maitina, vežioja, šokdina, dainuoja, į darbą eina avytes darželin nuvežus… nors nelabai dar žino, kas tas darželis  …

Vakar pastačiau Medai kambary senai pirktą namelį. Išprotėjimas kažkoks (buvau jį padėjus, nes vietos trūko, o ir nežaisdavo jame beveik .) antra diena neišeina iš jo. Namais su avyte jame žaidžia, valgyt gamina, avytę migdo, akinius nuo saulės užsimaukšlina ir ‘eina į darbelį’ , o avytei paliepia klausyt mamos ir tečio, kad būtų laiminga  … tada sėda ant savo triračio arba mano treniruoklio ir ‘nurūksta darban’  … Praktiškai taip rimtai žaidžiant “namais” nesu mačius   … Šiandien net pietų namelyje miega  …

gera turėt savo butą, namą pasogę  …

Bet šian po ilgo laiko tarpo turėjom šiokią tokią šlapią avariją lovoj, nors visgi pasekmės jau valdomos, nes Meda vos pajutus, kad šlapinasi, pabudo, “susivaldė”, ėmė verksnot ir prašyt puoduko  … Likusi “krovinio dalis tikslą pasiekė”  - vansi, tai jau gerokai sąmoningi procesai   …
Bet kitas momentas man nepatinka, kad Medai vėl atėjo rečiau matomų žmonių baimė, kuklinimasis, drovumas  … net mano mamos ilgiau nemačius kuklinosi ir už manęs slapstėsi  …

Savaitgalis… Viduj gera ir ramu, beveik nereikia niekur skubėti, o rytą nubudus gali pamatyti visus savo mylimus žmogus ir žmogeliukus… Dar niekas neišsilakstė į darbus… Meda užmiegotom akelėm atkulniuoja į mūsų lovą susirinkti jai skirtų rytinių bučkių… tokia maža tikra laimė…

Apkloju Medą paklodėle su liūtu ir žirafa, mažoji pasiteirauja:

-kur liūtas ir žirafa?

-čia, - parodau piešinuką ant paklodės.

- tu mano žirafa?

-ne, tai tu mano žirafa …

-tai tu liūtas? - Meda apsikloja ir patogiau įsitaiso pasnūduriuot,-tu mano liūtas, mamyte…

***

-mama, tau patinka vutė (mylimoji Medos avytė)?

-patinka…

-tai va vutė su sparnais atskrido ir skraido, skraido…

-o tu skraidyt moki, Meda?

-ne, nemoku, tik vutė moka. Aš su lėktuvu skristi moku …

turbūt bus smagi diena … Dar viena į laimės skaitliuką…

Tėtuk, mamyčiuk, seneliuk, pupelėlė, mažutė, meškutė ir t.t. - tai Medos malonybinių žodelių paskutinių kelių dienų potvynis . Ima ir netikėtai prisigerinus pavadina mane mamyčiuku, tėtį - tėtuku (šitas bais juokingas), nors mes lyg ir nevartojam tiek daug tokių išradingų mažybinių žodelyčių … O vakar sode suvisai užjuokino, kai išvažiuojant su mano tėčiu atsisveikino:”ate, seneliuk”

Paskutiniu metu Meda labai daug pasakoja, fantazuoja, prisigalvoja ir net pameluoja dažniakarčiais… Paskutinis pasakojimas - fantazija - “meliukas’ buvo apie orą gadinančią musę:”atskrido musė, pabezdėjo… ir daugiau nė žodžio. Fui , muse, eik kakų…” - štai tokia oficiali Medos priežastis dėl “pagadinto oro”

Ilgokai neprisiruošiau parašyti, bet pagaliau… susikaupsiu:

čiupaila - Rafaelo saldainis , tik šioj situacijos su saldainiais čiupaila, sakyčiau, patampa Meda …

paciconai, panasonai ir daug kitų variacijų (sunkus žodis, matyt, labai ) - patisonai;

Daunaunas - Donaldas ( Kempyniukas, Makaunė/Makaulė/, Mykis ir Daunaunas Medos animaciniai dievai :)  );

Mes smagiai padžiazavom per visą savaitgalį  ; penktadienį nuo 18 val. piešėm, mozojomės,

o vakarais dar ir koncertuose atbuvom, tai Medai tiek džiaugsmo, kad ir miegot nereik ir vaikų daug kartu… lakstė ir ištisai du gaidelius dainavo… Pasidžazinom, pasimedžikmašruminom šeštadienį - gerai muzikuoja anys… tik improvyzai klasikiniai… bet vistiek gerai buvo ir Medai bais patiko .

išsamesnis fotoreportažas čia.

O  sekmadienį Meda nuo ryto užsikabina Mindaugo sniego festivalio medalį, eina šokt ir kartoja, “muzikantė būsiu”  … arba beretę rastamanišką užsimaukšlina ir vis kartoja: muzikante būsiu… muzikante būsiu … liūtuva…liūtuva… (Lietuvą taip vadina)…  Keistos asociacijos …  

Tai štai… mūsų Meda ėmė keiktis… Kai kas nesiseka, o kartais ir šiaip norėdama pabrėžt situacijos rimtumą, ima ir išpoškina:” mamyte, bliamba pažaisk su manim , nu…”

Nesiimu spręst, kas mokytojas (gal net ir aš pati ) , bet išmokė greit … o tas “nu”, skamba kaip Rudolfo (iš serialo “nekviesta meilė”, kurį Meda dažnokai pažiūri) nuksėjimas su “vokišku akcentu”  …

juokinga… kol kas… laimei rimtesnius riebžodžius mes retai vartojam, tai gal “mokytojais” ir netapsim …

 Gimtadieniui močiutė Gražina padovanojo Medai “karaoke” kompaktą su vaikiškom dainom - man nuo jų jau blioga  , bet Medai patinka labai ir du gaidelius, viru viru košę ir dar kelias trumpas daineles jau traukia ir viena pati po namus pušinėdama  … Tik repertuarą galėtų paįvairint  …
Beje dar apie  dovanas gimtadienines, Meda negali atsidžiaugti “molbertu”, kur vienoj pusėj magnetinė lenta su spec. rašikliu ir trintuku ir raidėm magnetinėm priklijuojamom, o kitoj paprasta kreidelėm piešt… yra turėjus analogų, bet šitas turbūt taip “veža”, kad pastatomas… Ir dar močiutės dovanota knyga ” mano sodyba’, kur išvertus knygą viršeliais vidun ir raišteliais surišus viršelius pasistato išsilankstanti didžiulė sodyba su daug durų ir kluonų, visi Medos arkliai telpa ir traktoriai  , Cotoons tulpytė Lialė dabar geriausia vutės draugė, o tai Medos žaislų hierarchijoj aukščiausias karjeros laiptas… nebent butės - vutės netektume … laimei keletas gražių “prabangesnių” žaislų Medos dėmesio dar nepatraukė - yra vilties išsaugoti sąmoningesniam periodui… kol kas, kad ir “netyčia”, visgi žaislai genda, ‘apsipaišo’, plyšta, sulūžta … 
Ir dar… beveik nuo grįžimo iš Egipto, Medai nebereikia pampų, o prieš savaitę atsisakėm ir “lauko” ir “naktinių” pampų… va taip lengvai, be jokių big treniruočių, ruošimosi ir stresavimo - sulaukėm savo laiko ir uvolia… turim didelę savarankišką dvimetę…

oi juokas suėmė  : sėdi dabar Meda ant savo triračio, kažkaip nuraškius “tėvų vairavimo rankeną”, mojuoja ją iškėlus ir sako:” liutuva…liutuva…liutuva…” (kas reiškia Lietuva  - koks tai patriotizmo protrūkis    be je ne toks jau retas pastaruoju metu   , o juk ir vasario 16-oji ir kovo 11-oji jau praėjo… aidai… ne kitaip