Nianiainių BLOG’is

Pagaliau, vakar apie 21 val., mūsų keliauninkas parsirado namo . Uf… sulaukėm…

Įspūdžių daug (iš abiejų pusių: Mindaugas apie kelionę, mes apie savarankiškumo pamokas ir pasiekimus), lauktuvės superinės, o dar tas išsiilgimas … Deja, nuovargis ir adaptacija (juk ten gyvenimas teka devyniom valandom vėliau nei mūsiškis) daro savo… Vos peržiūrėjom visas 890 nuotraukų .

čia šiek tiek įspūdžių ir vaizdų:

tokia pradžia (deja, Lithuania užurašyta su klaida Luthuania)

darbuojantis/pozuojant…

So who is going to be the best?

Štai toks darbas

Rytas kalnuose, per viešbučio langą…   

Ar dar pamenat, kaip atrodo tiek sniego :) ?  

Svajonė, ne automobilis…                                                                                                                 

Loftai…

daugiau foto čia

Kaip žinodama, šiąnakt pradėjus rašyt žinutę, apie tai, kad mūsų taip laukiamas tėtis jau skrenda Lietuvon ir ryt į pavakarę bus namie, - ištryniau… Nes galvoje sušmėžavo visokie neperšokti grioviai ir pasakomas “op”, išgirtos dienos be vakarų ir t.t… Taip ir nutiko. Čikaga, garsėjanti savo prastu skrydžiams oru,  išlydėjo keliauninkus  sėkmingai, o Frankfurte… jie pavėlavo į lėktuvą… O pavėlavo dėl vieno komandos nario buko lietuviško užsispyrimo (na bet jam tai primins bais su diiidele nuolaida, tfu t.y. antkainiu įsigytas laptopas… bet už tad obuolys…   )…

Ironiška situacija… deja be kitokių išeičių - sekantis skrydis rytoj tuo pačiu laiku (žinoma, už papildomą kainą)…

Sunkiausia bus paaiškint Medai, kad tiek lauktas ir žadėtas tetis dar negrįžta… ir dar dienelę teks palaukt…

tai tokia, ta žiauriai taikli tautosaka …

Na ką gi, šiandien yra aštunta diena, kaip mes su Meda gyvenam savarankiškai , be Mindaugo… Prisipažinsiu, nelaukiau aš jo tos kelionės, bijojau likt viena su Meda, o juolab ištisas dvi savaites. O dabar matau, kad mums tai buvo labai į sveikatą (nors, aišku, jau būt visai gerai jei Mindaugas grįžtų ryt, deja, teks laukti iki savaitės galo ). Pasirodo, ne tokios jau mes trapios ir priklausomos personos, o ir tų ožių ir nesusikalbėjimų žymiai mažiau (matyt, ir Meda susitaikė su mintim, kad mamos teks paklausyt… o ir nėra galimybės “pasiguost” tėtukui   ). Nuveikiam net daugiau ir kokybiškesnių dalykų nei eilinėmis dienomis… Net pačiai keista, kaip visgi galime savo jėgas mobilizuoti aplinkybėms spustelėjus , o iki Mindaugo kelionės tikrai maniau, kad jau pasiekiau savo ribas, ir žūt būt turiu pailsėt nuo mamėjimo … O gal tokių ribų apskritai nėra , tik skirtingi lygiai , kaip kompiuteriniame žaidime…

na bet dar negirsiu dienos be vakaro, tfu t.y. savaitės be savaitgalio …

Šiandien Mindaugas išskrido į JAV, Denveryje vyksiantį sniego skulptūrų festivalį. Mes su Meda vienos namie (vis kyla prisiminimai apie  laukimą Mindaugo grįžtant iš Japonijos… tada nieko nenorėjau, nei svečių, nei į svečius, net į lauką eit nesinorėjo, gal, kad laukiausi … žodžiu, norėjosi tik lindėt namie ir laukt ). Šįsyk kiek kitaip, esam dviese su Meda, turiu su kuo pasikalbėt … Bet dabar labiau griaudu dėl Medos, kai ji per vakarą po kelis kartus bėga link buto durų šaukdama, kad “tetis gįzo” ir pargrįžta liūdnu veideliu, konstatuodama, kad tetis visgi dar “negįzo” …

Tikiuosi tos dvi savaitės prabėgs greitai ir ramiai…

NU VA, grįžom iš Maroko (šiaip viskas super nusisekė ir jokių bėdų su Meda neturėjom ), bet paskutines dvi dienas tiek susidraugavo su viena mergaite, kad net valgyt su jos tėvais ėjom kartu , o tos vištelės, net maitino viena kitą iš savo rankų … todėl parsivežėm bėdą - spalinukių, gerai, kad jas taip lengva išnaikinti . Šiandien jas pampe aptikau, nes vakar irgi sunkiai ėjosi suprast, ko Meda taip neramiai migdosi, inksčia, raitosi, vis kakų prašosi , klynuką krapšto, pampą nuplėšt bando - išpradžių manėm adaptacija, kelionės lėktuvu “skanumynai” kalti, o rytą kai tik nubudus Medai paleido vidurius, nuėmus pampą pamačiau besirangančias spalines … dabar jau po dozės vaistų
o anos mergytės tėvai, matyt, nežino kame šaknys, jie viską dantims nurašė, o mergaitė nerami, irzloka, viduriuoja dėl spalinių, o ne dėl dantų , nors imt kažkaip ir perspėt, bet nėr kaip

O mes po truputį imam panikuot dėl kelionės : pasirodo vežamo nemokamo bagažo normos sumažėję 15kg į bagažą (kai buvo 20kg) ir 1kg prie savęs (vietoj 5 kg ) ir kaip su visais maistais žaislais ir naktipuodžiais sutilpti

Mes jau beveik ant lagaminų sėdim … oi kaip laukiu vėl šilumos vasariškos ir vandenyno +25C
Meda vėl atrado savo senąjį didįjį (ne toks jis ir didelis, bet pravažus kaip džipas ir linguoja migdančiai) ABC DESIGN CYCLONE, tai su juo ir po mišką grybaujam, kai nuvargsta, ir vakare lauke užmiega, jei norim ilgiau kur pabūt …

LABA … Turiu eit ruoštis kelionei, apspręst, kiek ko kam reikia , sudaryt individualios ekskursijos maršrutą, sužiūrėt viešbučius, surast nuolaidą autonuomai - O RANKOS NEKYLA … Kažkoks sunkus man šis ruduo, po nebuvusios vasaros , turbūt saulės energijos trūkums . Tikiuosi po atostogų saulės vonių pagerės , nes jau ir su Meda užsiimt kantrybės pritrūksta … Be je dėl kalbėjimo, manau pasiekėm prieš paskutinį etapą iki “normalių lietuviškų trėlių” , nes jau porą dienų Meda kartoja labai daug mūsų žodžių ir gan taisyklingai, į dieną net po desietką, tai žodyną užpildžius manau greit pradės ilgesniais sakiniais reikštis (kol kas tik veiksnys-tarinys )

 nors jau pasako:

karšta (kai maistas karštas);

pupa (kai užsigauna);

geitai - greitai;

ir fui - kai pačiai ant puodo sėdint užsmirsta …

morališkai/psichiškai/dvasiškai/astrališkai ir t.t. - aš vis dar Tunise