Nianiainių BLOG’is

Kaip žinodama, šiąnakt pradėjus rašyt žinutę, apie tai, kad mūsų taip laukiamas tėtis jau skrenda Lietuvon ir ryt į pavakarę bus namie, - ištryniau… Nes galvoje sušmėžavo visokie neperšokti grioviai ir pasakomas “op”, išgirtos dienos be vakarų ir t.t… Taip ir nutiko. Čikaga, garsėjanti savo prastu skrydžiams oru,  išlydėjo keliauninkus  sėkmingai, o Frankfurte… jie pavėlavo į lėktuvą… O pavėlavo dėl vieno komandos nario buko lietuviško užsispyrimo (na bet jam tai primins bais su diiidele nuolaida, tfu t.y. antkainiu įsigytas laptopas… bet už tad obuolys…   )…

Ironiška situacija… deja be kitokių išeičių - sekantis skrydis rytoj tuo pačiu laiku (žinoma, už papildomą kainą)…

Sunkiausia bus paaiškint Medai, kad tiek lauktas ir žadėtas tetis dar negrįžta… ir dar dienelę teks palaukt…

tai tokia, ta žiauriai taikli tautosaka …

Šiąnakt beveik be miego, Medai naktį prasidėjo sloga ir pakilo temperatūra, vansi, ramiam miegui galas… Aš irgi jaučiuosi ne kaip… Matyt, išseko mūsų gebėjimo laukti atsargos … Ir šitaip “šaukiamės” tėtį namo.

Laimei sekmadienį jis jau grįžta…

Šiandien Mindaugas išskrido į JAV, Denveryje vyksiantį sniego skulptūrų festivalį. Mes su Meda vienos namie (vis kyla prisiminimai apie  laukimą Mindaugo grįžtant iš Japonijos… tada nieko nenorėjau, nei svečių, nei į svečius, net į lauką eit nesinorėjo, gal, kad laukiausi … žodžiu, norėjosi tik lindėt namie ir laukt ). Šįsyk kiek kitaip, esam dviese su Meda, turiu su kuo pasikalbėt … Bet dabar labiau griaudu dėl Medos, kai ji per vakarą po kelis kartus bėga link buto durų šaukdama, kad “tetis gįzo” ir pargrįžta liūdnu veideliu, konstatuodama, kad tetis visgi dar “negįzo” …

Tikiuosi tos dvi savaitės prabėgs greitai ir ramiai…

O mus aplankė košmaras , nežinau iš kur, bet pas Medą atėjo naktinis košmaras , Meda naktim iš lovos šokinėja, manęs šaukiasi, nepaleidžia, vis kalba apie piktą dedę . Kai paklausiau, kur piktas dėdė yra, balkono pusėn rodo ir susigūžus lovoj, kartoja:” mama, nabajok … nenoriu… nereikia… “… Jei paverktų, pasijuoktų per miegus, tai dar nieko - tsakant dienos įpūdžius “virškina”, sakyčiau, o čia šoka iš miegų ir verkšlena:” nenoriu pikto dėdės, nereikia, mama ateik čia, piktas dėdė, nebajok (tas reiškia bijau )” … ateinu, tai taip apsikabina, kad rankos atsileidžia tik nurimus ir įmigus … po valandžiukės vėl tas pats . Šiąnakt kėlėmės 4 val ryto ir žiūrėjom filmukus, nes kitaip negalėjo nurimt …
Dabar pietų irgi sunkokai užmigo … o man jau akis ant akies lipa , gerai, kad bent nedirbu …

Mes jau kapstomės iš broncito, bet dabar kita bėda - aplink VISI juo serga, tai iš namų nė nosies … Išbandėm, tą išreklamuotąjį, elektrinį Olynth “inhaliatorių” (nežinau kaip pavadint, bet veikia kaip koks oro gaiviklis, skleidžia mentolio, kamparo ir eukalipto aliejaus garus) - tai superinis dalykas , Meda kad ir su sloga miega naktim kaip užmušta, jokių kėliojimųsi, nosies pūtimų ir t.t. Net kosulį kažkiek malšina, nes taip per miegus iki tol kosėdavo, kad pabusdavo … ir man daug geriau tokiam gaiviam aromate miegasi

Atėjau pasiguost … 2007 08 18 kol kas atsiminsiu, kaip vieną baisesnių išgyvenimų … nejuokais, maniau, kad išprotėsiu… dūšia išlėks iš kūno ir nebegrįš …
Pabuvom su Meda pas mano tėvus sode : smėlis, šiek tiek pasitaškymų su vandeniu - nieko ypatingo. Atvažiavo Mindaugas, susiruošėm namo, atsisveikinom su seneliais… pavažiavom 20 metrų ir pamačiau, kad Medai kažkas darosi . Pradžioj kokią akimirką galvojom, kad gal vaikas kakoja: akys į vieną tašką, nieko nešneka (kas jai nebūdinga), visa suglebus, tarsi, sustingus vienoje pozoje… Persigandau nežmoniškai, iššokau iš mašinos lauk ir pajutau, kad ji ir kvėpuoja sunkiai… tada pradėjo mėlynuot lūpos… Mindaugas puolė skambint greitukei, o aš mamai (čia pat už 20 metrų) … greitukė beviltiška, nes net nežino, kur ir kokie čia sodai . Medai darosi vis blogiau ir blogiau, tarsi, mano akyse gęsta (iš pradžių dar žvilgsniu buvo į mane įsikabinus, nors ir visa suglebus, po to ir akelės ėmė merktis )… Galvoj visiška makalynė, nė nenumanėm, kas taip žaibiškai nutiko, gi viskas taip susisuko vos per 10-15 minučių … Šokam visi mašinon ir lekiam į Jonavą (iki Jonavos 11 km iki Kauno virš 22km… tai sprendimas aiškus, nes atrodo, kad kiekviena sekundė Medą kažkur vis toliau nusineša). Laikau ją apkabinus ir kalbinu, kad tik ” neužmigtų”, o širdy ir galvoj sproginėja atominės bombos, porą akimirkų, jau buvau pagalvojus, kas bus jei Medos neteksim . O ji tik guli man ant rankų ir lyg bandydama kąžką sakyt vos judina pamėlusias lūpytes … neprisimenu kaip greit nulėkėm iki ligoninės priimamojo (Mindaugas sakė lėkė ant 160 km/h ir per miestą, laimei vakaras buvo), iš tos panikos nulėkėm ne į tą skyrių, begte į kitą, peršokom žmogaus ugio bordiūrą (šito beveik nepamenu, nors Medą turėjau ant rankų )…
Po truputį vilties daugėja, medikai pasitinka mus bėgte ir Meda lyg šiek tiek atkuto, ima stebėt aplinką. Tada ją paguldo ant lovos ima apžiūrinėt… Tuo metu, rodos, net nežinai kur dėtis, tos kelios akimirkos išsitempia iki pusvalandžio …ir… o Dieve , pasirodo jai buvo traukuliai … kurių mes nepastebėjom, man lyg ir pasirodė, kad ji krūpčioja retsykiais, bet taip nežymiai, kad net galvon nešovė . Dar kelias akimirkas iki pilnos tiesos einu iš proto klausydama medikų žodžių, dėl galimų priežasčių-pasekmių… pamatuojam temperatūrą 38,3 , pažiūrim gerklę - nuraudus : karštis, angina, plius du tik išsikelę dantys, lyg katalizatoriai, ir rezultatas stabdantis visiems širdį … Laimei tai lyg ir nieko rimto, gali būt pirmas ir paskutinis kartas gyvenime, be didesnių pasekmių . Pirmą kart išėjau iš gydymo įstaigos su sergančiu vaiku TOKIA LAIMINGA … Meda nusprendė pasilikt su mumis…

Štai toks tas nepatyrusių tėvų košmaras … Spjaunu tris kart per kairį petį ir tikiuosi daugiau to patirt neteks, kai manai, jog vaikas tau ant rankų miršta …

Šiandien Meduolė jau be temperatūros , toliau dūksta, čiauška ir dainuoja … kaip gerai tai, kas gerai baigiasi

na gal pasidalinsiu pogaliau savo potirtimi , žinau, kad yra daug smalsaujančių … Pirmas skaudulys jau praėjo, tai galiu ir pasipasakot - sorry, jei jau būsiu ką ir primiršus, …
O buvo taip:
ruošėsi Aušra  gimdyti, kaip žinia ilgai ruošėsi, o jau nuo kovo 27d. ir nekantravo… Laukė tos dienos kaip šventės ir vis nesulaukė - tada laukt nustojo ir sau, bei vyrui savo, pasakė:” kada panorės, tada ateis - nustokim nerimaut ir laukti…” tuomet pranašė Melagė (ir daugiau tokių pranašių būta) išpranašavo, jog tai įvyks balandžio 1-ąją . Visi juokėsi ir tikėt nenorėjo …

(more…)