Nianiainių BLOG’is

Skamba, tarkim ne kaip… hmmmm…. Kažin kodėl?… Va ir dabar per TV girdėjau:“ tik nepamanykite, kad tai nuobodžiaujančių namų šeimininkių užsiėmimas…“ . Aha, vansi, jei namų šeimininkė, tai ji nevykėlė, nusivylusi ar bent nuobodžiaujanti. Ir ji žūt būt turėtų to kratytis, neigti ir slėpti… Keista… Vienok, namų šeimininkas skamba garbingai, išdidžiai, net kiek išpūstai, o pasikeitė tik galūnė (?)…

Vakar va susitikom su draugų šeima, tai vyriškis irgi užklausė, kuo užsiimu, sudėtinga nupasakot, ką per dienų dienas veikiu, juolab, kad ir daug skirtingo visko, turėčiau darbą, pareigybę šiuo metu, turbūt, būtų paprasčiau, o čia, nei aiški kryptis, nei tos veiklos visos visiems įdomios (gi kaip ir kožnam darbe tas pats: yra kažkoks iššūkis, projektas, idėja, o visa kita aptarnaujančioji rutininė veikla… juk apie tai neimsi ir nepasakosi…). Bet va išsyk sekusi replika apie mėgiamą serialą grąžina į pradinį šio susimąstymo tašką. Vadinasi namų šeimininkė visgi tik tokia, su chalatu, bigudi, prie TV … Nors turi to gintis, kaip velnias kryžiaus ir namie sėdėt su makiažu ir kostiumėliu kone darbiniu, juk žurnalai/ TV/ visuomenė galų gale, sako, kitaip esmi apsileidusios. Nors neretai gali ir netinkamesnėse vietose išvysti išsiausčiusias fyfules su treningais ar dar kokiais „jaukiais drabužėliais“, kurie mano giliu įsitikinimu, tik sporto salei ar jaukiam vakarui ant namų sofutės skirti :) … Ar „pasiklydusias“, darbų užguitas karjeros moteras, nespėjančias į savo traukinį ir nuolat nuvargusias dėl laiko sau/ šeimai / vaikams ar antrai pusei, o gal net ir jos paieškoms, stygiaus – bet joms laiko stinga dėl garbingų priežasčių, kitaip nei N.Š. (koks britkus trumpinys ).

Jo… esu namų šeimininkė ir tuoj tuoj imsiu girdėt laidotuvių maršą savo ateičiai , kai kam iš aplinkinių rodos, kad esmi jau mirus (visuomenei, juolab karjerai, lyg ji savaime būtų kažkokia vertybė), o jei ne mirus, tai bent nesuvokiamai nukvakus ir nesuprantama… O juk laukiuosi, vansi, vėl seka etapas su mažium namuose. Taigi ypač esu nesuprantama ir kritikuotina dėl vaiko auginimo iki trijų metų… namuose… Juk kiti užauga ir be to… Bet šalia to, ieškoma visokių mokyklėlių, būreliukų vaiko užimtumui ir teisingai raidai… Aš pasirinkau tik sau, na ir kažkiek savo šeimai – kas ir yr svarbiausia – sprantamiausią būdą, lavinti pavyzdžiu, meile, dėmesiu, buvimu šalia, pasitikėjimu ir palaikymu, bet leidimu savaip „ragaut“… Visada tikėjau ir tikėsiu, kad saviems vaikams (bent iki trejų metukų) galiu duot kokybiškiausią ir nuoširdžiausią dėmesį, net jei kartais tai vargina, sunku, sudėtinga, bet svetimam žmogui tai dar sudėtingiau… Jam / jai niekada taip nuoširdžiai nerūpės mano pipiro būtis, emocijos, išgyvenimai, kaip man… Taigi, nors kartais ir save keikiu ir norisi pokyčių, permainos, tikiu su laiku tai bus, o dabar daug svarbiau būt mama savo vaikams, namų šeimininke namams, židinio kurstytoja šeimai… Vėl galvoj tuksena mintis – banalu… Bet kodėl gi? Taip, čia aruodai, kuriuos neužsidirbsi pripažinio ar garbės… Nors visgi smagu dažniakarčiais suvokti, išgirsti iš kitų, kad tavuos namuos jauku, maistas skanus, o laikas paįvairintas smagiom veiklom / idėjom… Darbai dažnai nuobodoki, bet iššūkių ne ką mažiau, gal tik jie ne tokie ambicingi (?) . Ar tame esmė (?)… Ne, kažkaip tai visgi siejasi su iškreiptu vaizdeliu iš senų TV filmų, kur už baltų tvorų, gražiuos namuos sukasi namų šeimininkės, šiek tiek kvailos, gerokai naivios ir atsidavusios namų šeimininkui – namų viešpačiui, be asmeninės nuomonės ir balso teisės… Tik iliuzija… Kaip keistai beskambėtų, bet ateitis yra mano rankose ,  kaip ir tai, kas uždera mano vaikuose… ateitis… va kur ambicija ir galimybė „užvaldyt pasaulį“     …

Gerai, einu žiūrėt savo serialo…