Nianiainių BLOG’is

Šiąnakt beveik be miego, Medai naktį prasidėjo sloga ir pakilo temperatūra, vansi, ramiam miegui galas… Aš irgi jaučiuosi ne kaip… Matyt, išseko mūsų gebėjimo laukti atsargos … Ir šitaip “šaukiamės” tėtį namo.

Laimei sekmadienį jis jau grįžta…

Mes jau kapstomės iš broncito, bet dabar kita bėda - aplink VISI juo serga, tai iš namų nė nosies … Išbandėm, tą išreklamuotąjį, elektrinį Olynth “inhaliatorių” (nežinau kaip pavadint, bet veikia kaip koks oro gaiviklis, skleidžia mentolio, kamparo ir eukalipto aliejaus garus) - tai superinis dalykas , Meda kad ir su sloga miega naktim kaip užmušta, jokių kėliojimųsi, nosies pūtimų ir t.t. Net kosulį kažkiek malšina, nes taip per miegus iki tol kosėdavo, kad pabusdavo … ir man daug geriau tokiam gaiviam aromate miegasi

NU VA, grįžom iš Maroko (šiaip viskas super nusisekė ir jokių bėdų su Meda neturėjom ), bet paskutines dvi dienas tiek susidraugavo su viena mergaite, kad net valgyt su jos tėvais ėjom kartu , o tos vištelės, net maitino viena kitą iš savo rankų … todėl parsivežėm bėdą - spalinukių, gerai, kad jas taip lengva išnaikinti . Šiandien jas pampe aptikau, nes vakar irgi sunkiai ėjosi suprast, ko Meda taip neramiai migdosi, inksčia, raitosi, vis kakų prašosi , klynuką krapšto, pampą nuplėšt bando - išpradžių manėm adaptacija, kelionės lėktuvu “skanumynai” kalti, o rytą kai tik nubudus Medai paleido vidurius, nuėmus pampą pamačiau besirangančias spalines … dabar jau po dozės vaistų
o anos mergytės tėvai, matyt, nežino kame šaknys, jie viską dantims nurašė, o mergaitė nerami, irzloka, viduriuoja dėl spalinių, o ne dėl dantų , nors imt kažkaip ir perspėt, bet nėr kaip

Mes (tfutfutfu ) drūti kaip vyrai-mūrai-ąžuolai , nei slogų, nei kosulių, nei pilvo bėdų - gal kompensacija už tą baisųjį nutikimą …

ir jūs nesirkit - kaip dabar sako Meda: imk baliolią ..

ai tiesa Meda jau labai ilgais žodžiais ėmė kalbėt ir sakiniai “pastorėjo” :
katytė - katytė ;
baliolia - balionas;
banionia - bananas;
močeitė/ močei - močiutė;
ir t.t.t

bet vakar man net iki kraujo nugaron cvaktelėjo - vėl dantų kankynė užeina , iltiniai lauk lenda …

pradedu planuot atostogas, bet kažkaip keistai nėr baimės ar virpulio ,taip lyg su kokia penkiamete į Nidą lektumėm … keista…

Atėjau pasiguost … 2007 08 18 kol kas atsiminsiu, kaip vieną baisesnių išgyvenimų … nejuokais, maniau, kad išprotėsiu… dūšia išlėks iš kūno ir nebegrįš …
Pabuvom su Meda pas mano tėvus sode : smėlis, šiek tiek pasitaškymų su vandeniu - nieko ypatingo. Atvažiavo Mindaugas, susiruošėm namo, atsisveikinom su seneliais… pavažiavom 20 metrų ir pamačiau, kad Medai kažkas darosi . Pradžioj kokią akimirką galvojom, kad gal vaikas kakoja: akys į vieną tašką, nieko nešneka (kas jai nebūdinga), visa suglebus, tarsi, sustingus vienoje pozoje… Persigandau nežmoniškai, iššokau iš mašinos lauk ir pajutau, kad ji ir kvėpuoja sunkiai… tada pradėjo mėlynuot lūpos… Mindaugas puolė skambint greitukei, o aš mamai (čia pat už 20 metrų) … greitukė beviltiška, nes net nežino, kur ir kokie čia sodai . Medai darosi vis blogiau ir blogiau, tarsi, mano akyse gęsta (iš pradžių dar žvilgsniu buvo į mane įsikabinus, nors ir visa suglebus, po to ir akelės ėmė merktis )… Galvoj visiška makalynė, nė nenumanėm, kas taip žaibiškai nutiko, gi viskas taip susisuko vos per 10-15 minučių … Šokam visi mašinon ir lekiam į Jonavą (iki Jonavos 11 km iki Kauno virš 22km… tai sprendimas aiškus, nes atrodo, kad kiekviena sekundė Medą kažkur vis toliau nusineša). Laikau ją apkabinus ir kalbinu, kad tik ” neužmigtų”, o širdy ir galvoj sproginėja atominės bombos, porą akimirkų, jau buvau pagalvojus, kas bus jei Medos neteksim . O ji tik guli man ant rankų ir lyg bandydama kąžką sakyt vos judina pamėlusias lūpytes … neprisimenu kaip greit nulėkėm iki ligoninės priimamojo (Mindaugas sakė lėkė ant 160 km/h ir per miestą, laimei vakaras buvo), iš tos panikos nulėkėm ne į tą skyrių, begte į kitą, peršokom žmogaus ugio bordiūrą (šito beveik nepamenu, nors Medą turėjau ant rankų )…
Po truputį vilties daugėja, medikai pasitinka mus bėgte ir Meda lyg šiek tiek atkuto, ima stebėt aplinką. Tada ją paguldo ant lovos ima apžiūrinėt… Tuo metu, rodos, net nežinai kur dėtis, tos kelios akimirkos išsitempia iki pusvalandžio …ir… o Dieve , pasirodo jai buvo traukuliai … kurių mes nepastebėjom, man lyg ir pasirodė, kad ji krūpčioja retsykiais, bet taip nežymiai, kad net galvon nešovė . Dar kelias akimirkas iki pilnos tiesos einu iš proto klausydama medikų žodžių, dėl galimų priežasčių-pasekmių… pamatuojam temperatūrą 38,3 , pažiūrim gerklę - nuraudus : karštis, angina, plius du tik išsikelę dantys, lyg katalizatoriai, ir rezultatas stabdantis visiems širdį … Laimei tai lyg ir nieko rimto, gali būt pirmas ir paskutinis kartas gyvenime, be didesnių pasekmių . Pirmą kart išėjau iš gydymo įstaigos su sergančiu vaiku TOKIA LAIMINGA … Meda nusprendė pasilikt su mumis…

Štai toks tas nepatyrusių tėvų košmaras … Spjaunu tris kart per kairį petį ir tikiuosi daugiau to patirt neteks, kai manai, jog vaikas tau ant rankų miršta …

Šiandien Meduolė jau be temperatūros , toliau dūksta, čiauška ir dainuoja … kaip gerai tai, kas gerai baigiasi

Meda dabar serga, karščiuoja gan smarkiai jau trys paros, vaistai nuo temperatūros ir antibiotikai (išsyk gydytoja išrašė, nes temperatūra 39,5 - nors man tai nelabai prie širdies , ypač kai yra abejonių ar tai ne tridienė karštinė). Bet bėda ta, kad visos suspensijos šleikščiai saldžios (paracetamolio žvakutės nepadeda, nes tik įdėjus išlekia kaip raketos lauk ) ir karčios - matyt dėl tų visų šlykštynių Meda išmoko taip suspaust lūpytes, kad nieko burnon neįkiši . Ir dabar nei salstelėjusių košių, nei tyrelių, nei sulčių, net daržovienės su kukurūzais ar bulvėm neima . Visa laimė, kad maitinu (žindau), nes neįsivaizduoju, kaip su tokiu špoku tektų tartis dėl maisto … turbūt duočiau kad ir lašinių, jei tik imtų